Description:1914 m. vasarą Bitė parvažiuoja į gimtąjį Puziniškį atostogų ir čia ją užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Didelėmis pastangomis toliau nuo karo sumaišties ji išveža savo penkis globotinius, kuriuos myli kaip tikrus savo vaikus. Tikisi ir pati išvažiuoti pas juos, bet to padaryti karas jau nebeleidžia. Dienoraščio rašymas tampa lyg ir gyvenimo įprasminimu.Rūpestis dėl vaikų sudaro vieną asmeninę dienoraščio giją. Bet tik giją – kaip ir reti gamtos aprašymai, savo savijautos, pairusių nervų liudijimai. Nors ir galvojo, kad jos raštas būsiąs vienašališkas, per daug asmeniškas, visgi Bitė paliko unikalų karo tragedijos liudijimą, sutelktą į palyginti nedidelį Europos žemės lopinėlį su centru Puziniškyje ir maždaug 20–30 kilometrų apie jį (tiek, kiek galima nuvažiuoti arkliu, jei ir su nakvyne). Daugeliu pjūvių dienoraštis gali būti vertinamas: faktų (kaip kariaujančios pusės – rusų ir vokiečių – elgiasi su civiliais, su moterimis, kokios buvo karo prievolės, būtiniausių produktų kainos, kaip žmonės vertėsi, maitinosi), humanistinių nuostatų likimo, žmonių pasirinkimo karo akivaizdoje, kultūros išbandymo. Neįkainojama medžiaga antropologijai, taip pat ir kultūros, literatūros antropologijai. Pavadinimu – karo metas, ne metai – Bitė pabrėžė karą kaip ypatingą laiką, trunkantį ilgiau negu tarp pradžios ir pabaigos. Karo meto žaizdos ir randai neišnyksta per dešimtmečius, o kartais ir per šimtmečius.Plačiai aprėpiantis rašytojos žvilgsnis – savųjų, artimųjų likimo, bet ir kitų. Karo meto dienoraštyje Bitė pasirodo kaip nuosekli pacifistė, ginanti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų žmonių interesus.Žvelgdama į sunkią tikrovę (be pastogės likę, gaisrų nusiaubti, iš fronto, iš nelaisvės pabėgę kareiviai, bado šmėkla, moralinė degradacija), Bitė ne kartą permąsto žmonijos kultūros patirtį – ar teisingai eita, jei prieitas toks siaubingas, taip ilgai trunkantis karas, jei humanizmas patiria tikriausią krizę. „Dabartiniai kultūros dėsniai griūva – tai aišku. Su ta kultūra žūsime ir mes, kurie buvome per silpni naujais dėsniais, teisingesniais vaduotis, nors širdyse tas pajautimas negeso, kad mūsų kultūra nebetinka jau mums. Naujoms žmonių kartoms gal bus duota lygesnius takus pagrįsti jau nukankintai žmonijai... Tragiška išvada, bet kitokios ir būti negali“.Ir šiandien Bitės dienoraštyje stebina žvilgsnio horizontai, platus regratis. Viename puslapyje rašytojos sąmonė perimta karo siaubų, skaudžios patirties įspūdžių. Kitame – svetimšalių kareivių, nuolat užklystančių į Puziniškį, portretai; gerai mokėdama vokiečių kalbą, Bitė išklauso kareivių skundų, sužino jų istorijas, dažnai nė nepanašias į nugalėtojų pasididžiavimus – kare kenčia visi. Trečiame – ji apstulbinta amžino gamtos grožio, paguodos, kurią teikia buvimas savo gimtinėje, prigimtame žemės lopinėlyje. Ir visa persmelkta savito kultūrinio, inteligentiško mąstymo, daugiausia perimto iš tėvo – gydytojo, labdario Leono Petkevičiaus, kuris nuolat su meile ir pagarba dukters ir prisimenamas.Kosto Doveikos, 1966 m. parašiusio palydimąjį žodį Bitės dienoraščio tomui, buvo teisingai pažymėta, kad šiame tekste „atsiskleidžia turtingas, gražus, kilnus G. Petkevičaitės vidaus pasaulis, jos šviesus ir praktiškas protas, jos karšta ir atlaidi širdis, iškyla nuoširdi rašytojos meilė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, didelis jos demokratizmas ir humanizmas“.We have made it easy for you to find a PDF Ebooks without any digging. And by having access to our ebooks online or by storing it on your computer, you have convenient answers with Karo meto dienoraštis, I tomas. To get started finding Karo meto dienoraštis, I tomas, you are right to find our website which has a comprehensive collection of manuals listed. Our library is the biggest of these that have literally hundreds of thousands of different products represented.
Description: 1914 m. vasarą Bitė parvažiuoja į gimtąjį Puziniškį atostogų ir čia ją užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Didelėmis pastangomis toliau nuo karo sumaišties ji išveža savo penkis globotinius, kuriuos myli kaip tikrus savo vaikus. Tikisi ir pati išvažiuoti pas juos, bet to padaryti karas jau nebeleidžia. Dienoraščio rašymas tampa lyg ir gyvenimo įprasminimu.Rūpestis dėl vaikų sudaro vieną asmeninę dienoraščio giją. Bet tik giją – kaip ir reti gamtos aprašymai, savo savijautos, pairusių nervų liudijimai. Nors ir galvojo, kad jos raštas būsiąs vienašališkas, per daug asmeniškas, visgi Bitė paliko unikalų karo tragedijos liudijimą, sutelktą į palyginti nedidelį Europos žemės lopinėlį su centru Puziniškyje ir maždaug 20–30 kilometrų apie jį (tiek, kiek galima nuvažiuoti arkliu, jei ir su nakvyne). Daugeliu pjūvių dienoraštis gali būti vertinamas: faktų (kaip kariaujančios pusės – rusų ir vokiečių – elgiasi su civiliais, su moterimis, kokios buvo karo prievolės, būtiniausių produktų kainos, kaip žmonės vertėsi, maitinosi), humanistinių nuostatų likimo, žmonių pasirinkimo karo akivaizdoje, kultūros išbandymo. Neįkainojama medžiaga antropologijai, taip pat ir kultūros, literatūros antropologijai. Pavadinimu – karo metas, ne metai – Bitė pabrėžė karą kaip ypatingą laiką, trunkantį ilgiau negu tarp pradžios ir pabaigos. Karo meto žaizdos ir randai neišnyksta per dešimtmečius, o kartais ir per šimtmečius.Plačiai aprėpiantis rašytojos žvilgsnis – savųjų, artimųjų likimo, bet ir kitų. Karo meto dienoraštyje Bitė pasirodo kaip nuosekli pacifistė, ginanti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų žmonių interesus.Žvelgdama į sunkią tikrovę (be pastogės likę, gaisrų nusiaubti, iš fronto, iš nelaisvės pabėgę kareiviai, bado šmėkla, moralinė degradacija), Bitė ne kartą permąsto žmonijos kultūros patirtį – ar teisingai eita, jei prieitas toks siaubingas, taip ilgai trunkantis karas, jei humanizmas patiria tikriausią krizę. „Dabartiniai kultūros dėsniai griūva – tai aišku. Su ta kultūra žūsime ir mes, kurie buvome per silpni naujais dėsniais, teisingesniais vaduotis, nors širdyse tas pajautimas negeso, kad mūsų kultūra nebetinka jau mums. Naujoms žmonių kartoms gal bus duota lygesnius takus pagrįsti jau nukankintai žmonijai... Tragiška išvada, bet kitokios ir būti negali“.Ir šiandien Bitės dienoraštyje stebina žvilgsnio horizontai, platus regratis. Viename puslapyje rašytojos sąmonė perimta karo siaubų, skaudžios patirties įspūdžių. Kitame – svetimšalių kareivių, nuolat užklystančių į Puziniškį, portretai; gerai mokėdama vokiečių kalbą, Bitė išklauso kareivių skundų, sužino jų istorijas, dažnai nė nepanašias į nugalėtojų pasididžiavimus – kare kenčia visi. Trečiame – ji apstulbinta amžino gamtos grožio, paguodos, kurią teikia buvimas savo gimtinėje, prigimtame žemės lopinėlyje. Ir visa persmelkta savito kultūrinio, inteligentiško mąstymo, daugiausia perimto iš tėvo – gydytojo, labdario Leono Petkevičiaus, kuris nuolat su meile ir pagarba dukters ir prisimenamas.Kosto Doveikos, 1966 m. parašiusio palydimąjį žodį Bitės dienoraščio tomui, buvo teisingai pažymėta, kad šiame tekste „atsiskleidžia turtingas, gražus, kilnus G. Petkevičaitės vidaus pasaulis, jos šviesus ir praktiškas protas, jos karšta ir atlaidi širdis, iškyla nuoširdi rašytojos meilė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, didelis jos demokratizmas ir humanizmas“.We have made it easy for you to find a PDF Ebooks without any digging. And by having access to our ebooks online or by storing it on your computer, you have convenient answers with Karo meto dienoraštis, I tomas. To get started finding Karo meto dienoraštis, I tomas, you are right to find our website which has a comprehensive collection of manuals listed. Our library is the biggest of these that have literally hundreds of thousands of different products represented.